Apie medų ir laukimą

Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi – tokia yra Mikės Pūkuotuko išmintis. Ir ji, ko gero, puikiausiai paaiškina, kodėl kai kurie dalykai gyvenime – net ir mažyčiai – džiugina labiau, nei kai kurie kiti – kad ir labai dideli. Visa paslaptis toje akimirkoje. Tikras menas yra sugebėti ją pagauti ir, dar geriau, ištęsti. Vestuvės yra neįtikėtina šventė todėl, kad visų pirma lauki, kol mylimasis tau pasipirš, paskui ilgą laiką planuoji, ruošiesi, o tada ateina ta pati saldžiausia sekundėlė prieš pat pasakant “taip”. Turbūt ne veltui ir leliukui ateiti į šį pasaulį yra skirti net visi devyni mėnesiai, kad galėtum gyventi tame nuostabiame laukime tol, kol džiugesys pasiekia patį aukščiausią tašką. Su viskuo reikia susigyventi ir visai nebūtina visko gauti čia ir dabar. Nes tas troškimas, vienareikšmiškai, yra pusė svajonės vertės. Privalu mėgautis bet kokiu laukimu, net ir autobuso lietingą dieną, nes ta diena, kaip ir šimtai kitų, juk prabėga taip greitai. Bet net ir tada yra ko laukti – kol atvės kava su pienu, kol ateis rytas, kol užaugs kačiukas, kol gims nauja stebuklinga idėja. Keturios Kėdutės mokosi mėgautis laukimu – visko ir bet ko.

Saldžių sapnų linki,

KK