Apie įsimylėjimus

Aš nuolat įsimyliu. Darželyje buvau įsimylėjusi vieną kartą. Pradinėse klasėse bent du kartus, vėliau dar keletą kartų. Dar vienas kartas universitete. Porą kartų darbe, o vėliau visa tai taip įsivažiuoja, kad neįmanoma sustoti. Skamba nerimtai, tiesa? Bet kalbu ne apie tą didžiąją M. Įsimylėti galima bet ką – žmogų, daiktą, vaizdą, svajonę. Bet labiausiai įsimylėjimą lemia pati idėja – tai, kaip tu pats nori matyti tave supantį pasaulį. Tai galime pavadinti rožiniais akiniais – idealizavimas vien dėl pramogos. Kažko norėjimas taip stipriai, kad visa kita atrodo nesvarbu, nublanksta. Ir baisiausia, kad kuo tas vaisius labiau nepasiekiamas, tuo labiau yra trokštamas. Kažkokia nuodėminga žmogiška prigimtis.. bet.. ji padeda niekada nesustoti. Ach, kaip žmonės mėgsta kartoti – tu to negali, tu tam per jaunas/senas, tu tam per silpnas, o tam tu neturi pinigų.. Ir kaip gera savyje atrasti tą truputį nedorą aistą gyvenimui ir įrodyti pačiam sau, kad jie visi neteisūs. Tereikia tą gyvenimą pamilti. Vėl ir vėl iš naujo. Nori būti geriausia pasaulyje mama, nors darboholikai sako, kad mamos namie nieko „neveikia“? – Prašom! O gal nori būti karjeristu, nors kiti nuolat mina ant sąžinės, kad jau laikas sukti šeimos lizdelį? – Prašom ir tai! O gal tavo pašaukimas yra keliauti po pasaulį ir kaupti įspūdžius, nors tau kalama į galvą, kad bastūnai taip nieko ir nepasiekia? – Nagi pirmyn! Linkiu visiems nuolat būti įsimylėjusiems kažką, bet ką ir viską vienu metu – tai varikliukas, kuriam jokių degalų nereikia!

Saldžių sapnų,