“Supermamos” Vs. Visas pasaulis

Kažkaip visada žinojau – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai, kuo greiciau važiuoji(čia turiu omeny gyvenimo greitkeliais, ne tikrais), tuo labiau viskas aplink regis sulėtėja ir tampa įprasta. Tik štai iš šalies vis aidi žodžiai: ir kaip tu taip sugebi? Ir kaip viską suspėji? Kaip su tuo susitvarkai? Kažką panašaus dažnai girdi visos, kurios imasi kažkokios veiklos – verslo, sporto ar saviugdos.

Bet labai mažai tą iš šalies girdi mamos, kurių visa veikla: verslas ir sportas yra mažylių ugdymas ir auginimas. Taip tai labai atsakingas darbas. Taip, būti mama yra velniškai sunku. Kita vertus tai lygiai taip sunku, kaip ir bet kuris naujas dalykas gyvenime. O prie bet kurio iššūkio yra priprantama, susikuriamos tam tikros taisyklės ir pagal jas adaptuojamas tiek kūnas, tiek protas.. Tik mamos kažkodėl nesulaukia tų pagarbių žavesio pilnų šūkčiojimų: “ak, kokia tu stipri, ak, kokia darbšti, kaip visa tai darai?”. Nes tai neva savaime suprantamas dalykas. Ir liūdniausia, kad jos žymiai dažniau girdi įvairius pastebėjimus, papeikimus, patarimus su ryškesne ar blankesne užuomina apie prastai atliekamą darbą. Ir žinote, kas toms mamoms belieka siekiant sulaukti bent kiek empatijos? O gi kiekvienai progai pasitaikius pabrėžti – kaip joms yra sunku. Tai savotiškas kultas: viena pasako – ach, kaip norėčiau ramiai išgerti kavos(nusilakuoti nagus, pasėdėti wc užsidarius duris ir t.t.) – ir visos lyg rakteliu prisuktos linksi ir veiduose kartu išaudžia tą neviltį, kurioje jos gyvena ir mintyse galvoja – kokios mes vargšės, nuskriaustos, nesuprastos. Ar jūs bent įsivaizduojat, į kokį kampą yra užspaustos tos žavingos ir nepakartojamos, protingos ir gabios moterys, kad vienintelis savivertės pakėlimo šaltinis yra savęs gailėjimasis.

Bet mielos mamos – lygiai tokie patys jausmai aplanko mus visas, ir nesvarbu kokią gvenimo viršukalnę bandai pasiekti. Vienos jaučiasi užguitos, nes vaikai visas jų gyvenimas, o kitos negali susilaukti vaikų ir tai jų gyvenimo prakeiksmas. Kitos niekaip neprasimuša darbo srityje, nes vis pritrūksta kelių žingsnių, žodžių ar darbų. Trečios kovoja su ligomis, dietomis, savomis ar svetimomis bėdomis. Ir kiekviena pagalvojame – ach, kad man jos problemas. Keista, kad mes pačios vienos kitom virstam priešais, dažnai manydamos, kad tik mūsų bėdos svarbiausios.

Taip ir susiformuoja “supermamos” prieš “neturincias vaikų”, “karjeristės” prieš “šeimyniškas”, “negalinčios pastoti” ir tos, kurios “nesupranta, kaip gali nepavykti, gal reikia atsipalaiduoti”. Būkime empatiškos viena kitai, būkime rėmėjos. Nėra kvailų klausimų, nėra blogų baimių. Svarbiausia jokioje gyvenimo situacijoje nepanirti į savigailos ir savigraužos liūną – niekada – NIEKADA – neleiskite kitiems nuvertinti jūsų indėlio į visuomenę bei savo šeimos gerovę. Būkite didvyrėmis pačios sau, tada taip jus matys ir aplinkiniai :) O koks gi skirtumas, jei neturite kada nė plaukų susišukuoti, bet turite valandų valandas, kad pintumėte kasas savo mažosioms princesėms..!

Saldžių sapnų,

Justina