Yra sakoma, kad kitą sutinka pagal rūbą, o išlydi pagal protą. Keista, bet Keturios Kėdutės lyg ir neturi proto – tik širdį. O ši irgi sutelpa rūbe. Tad mes ir Jūs, bičiuliai, esame gan artimai pažįstami. Vieninteliai reikalingi vardai – tai mažylių, kurie į šį pasaulį atkeliauja, nes tą akimirką viskas sukasi tik apie juos. Sukasi ir po keletos dienų ir po mėnėsių ar metų, net tada, kai mūsų mažyliai jau žili, o mes dar žilesni. Tai štai apie ką yra Keturios Kėdutės – apie nuolatinį rūpestį ir pergyvenimą, apie džiaugsmo ašaras ir ilgesį, kai savo leliuką pirmai nakčiai palieki tėvams, o gal apie tai, kaip dar neturi mažylio ir tik „žvejoji žirniuką“, arba kaip išlydi jį pirmą kartą į šokius, arba bandai sugalvoti, kaip anūkėlis turėtų į tave kreiptis: baba, močiute, senele.. Tai štai – ir mes ir Jūs - jau geri pažįstami, nes pažįtam tą jausmą, kai norisi dalintis. Viskuo ir dar daugiau.
Saldžių sapnų linki,
KK
