Baimė yra galingas dalykas, gal net pats galingiausias. Kiek daug dalykų veikčiau, jei nebijočiau! Arba – kažin kokia būčiau aš pati, o kokios būtų Keturios Kėdutės, jei niekada nebūčiau bijojusi? Dviračiu išmokau važiuoti, tik dvylikos metų, nes iki tol bijojau. Pirmą kartą pabučiavau berniuką bemaž penkiolikos metų – bijojau net ir tada. Facebook paskyrą susikūriau gerokai vėliau, nei didžioji dauguma – vėl kažko bijojau. Reikėjo penkerių metų, kad išdrįsčiau vėl atsistoti ant slidžių. Ir tik visai neseniai išmokau kavinėje valgyti viena pati, mėgautis tuo laiku ir visiškai kažin ko nesigėdinti. O baimių būna įvairių – dar bijau aukščio, kalbėti viešai, įskaudinti mamą, bijau, kad niekam nepatiks mūsų pataliukai, bijau sustorėti arba pasenti, bijau pasakyti nesamonę, bijau pasiklysti mieste, bijau nudegti liežuvį kava. Guodžia tik tai, kad yra ir gerų baimių – baimė likti vienai, skatina dažniau paskambinti draugams. O baimė neturėti pinigų, skatina darbščiau dirbti. Baimė būti kvailesnei nei mane supantys žmonės skatina daugiau skaityti. Piktų žmonių baimė pačią priverčia dažniau šypsotis. Bet svarbiausia – baimė niekada taip ir nepatirti jausmo, kai gali mėgautis kiekviena diena, nesvarbu ar darbo, ar poilsio – paskatino Keturių Kėdučių atsiradimą..
Saldžių sapnų,
KK
