Ar pažįstate tą jausmą, kai tau penkiolika ir pereini į naują mokyklą? Nors ir nedrąsu, bet įgauni neįtikėtiną galimybę susikurti save iš naujo – t.y. jei seniems klasiokams buvai nevykėlis, dabar turi šansą tapti herojumi. Arba, kai mylimasis pirmą kartą supažindina su savo draugais – nors esi tyli pelytė, dabar gali pasirodyti tikra deivė ir saviškiui uždėti pliusą prieš draugus. O gal pradėjai dirbti naują darbą, gal net pirmąjį savo darbą, ir nors kiti tave visą gyvenimą laikė tinginiu – čia turi galimybę pritapti, kaip tikrų tikriausias darbštuolis. Ir tai ne apie veidmainiavimą ar apgaudinėjimą, o tiesiog apie progą pradėti nuo pradžių. Taigi susikurti save iš naujo – tokį, koks gal būt norėtum būti – galimybių karts nuo karto pasitaiko. Bet laikui bėgant pavargsti kažkam kažką įrodinėti, bandyti perlipti per save ir galiausiai ne tik nustoji būti savimi, bet tampi niuresnė, nuleidusi rankas, savo versija. Ir kam stengtis? Juk gyvenimas sukurtas – yra draugai, darbas, šeima. Kartais atsiduri tokiame taške, kai visai nesinori jokių naujų žmonių, naujų draugų ar bičiulių. Paprasčiausiai tingu, o gal ir per daug pastangų reikalauja naujų žmonių pažinimas ir savęs pažindinimas su jais. O dar rizika likti nesuprastam, ar net įskaudintam. O be reikalo! Žmonės aplinkui yra tokie įvairūs ir skirtingi. Net geriausius draugus gali sutikti netikėtai, atrasti kitame žmoguje tai, ko neieškojai, bet radęs negali suprasti, kaip galėjai be to gyventi. Negailėkime laiko vieni kitiem – kartais reikia visai nedaug – tik truputį nuleisti savo apsauginius barjerus ir leisti naujam žmogui ar veiklai pasiekti Jūsų širdį, o sau – dar kartą sukurti progą pradėti viską nuo nulio ir būti tokiu, kokiu būti labiausiai nori. Ir koks skirtumas – tau 20, 40 ar 80 metų. Patikėkite – galite nustebti!
Saldžių sapnų,
KK
