Neišradinėk dviračio! – taip girdėjau sakant. O kas tada yra kūryba, jei ne dviračio išradinėjimas? Vieną kartą tas dviratis gaunasi su papildomu ratu, arba be vairo, kitą kartą tiesiog žalias arba dryžuotas. Arba dviratis visai ne dviratis, o vienratis, pavyzdžiui. O ką daryti tada, kai du(trys, keturi ar dešimt) net nepažįstami žmonės, tikėtina, kad kalbantys net ir skirtingomis kalbomis, priešinguose pasaulio kapeliuose sukuria tą patį arba papildo vienas kito išradimus to net nežinodami - kaip kad prie telefono išradimo prisidėjo daugiau nei dešimt žmonių! Ir visa tai vyksta todėl, kad vieni žmonės yra tik truputį smalsesni už kitus. Jiems tik truputį labiau norisi ką nors sužinoti, knieti išsiaiskinti, perprasti. Ir tik truputį labiau nei kitiems norisi kažko išmokti. Taigi grįžkime į pradžią – dviratis – norint sukurti kažką naujo tereikia bandyti. Ech, „išradinėkime tuos dviračius“ virtuvėje kepant bandeles, einant namo nauju keliu, rašant eiles arba sėdint prie siuvimo mašinos. Ir kam rūpi, jei skiautinis pledukas jau seniai išrastas, bet gal taviškis bus kaip tik tas, apie kurį savo anūkams pasakos tavo paties anūkai..
Saldžių sapnų linki,
KK
