Reikia tiesiog pamilti rudenį. Imti ir, sukaupus savyje visas jėgas ir numarinus vasaros pabaigos baimes, priimti rudenį į savo namus, priimti į save. Ruduo toks metų laikas, kai tu turi pasirinkti – kurioje barikadų pusėje būsi – turi aiškiai žinoti, ar šiais metais nori liūdėti su šiltos arbaros puodeliu prie plikėjančio peizažo už apdulkėjusio stiklo. O gal vis gi guminiai botai tave tiesiog nuskraidins į tą lietų palekioti po balas. Juk lietus dar šiltas ir žemė dar garuoja tuo nuostabiu, tik jos pačios kvapu. Ruduo turi pasiūlyti labai daug abiem pusėm – nukritę, apdūlėję, kadaise buvę žali klevų lapai, arba jie gali būti margaspalviai, net rėžiantys akį savo intensyvumu ir trykštantys gyvybe. Dar rudenį būna derlius – obuoliai, gilių kava, bulviakasis ir pirmokėliai – maži derlingi stiebeliai, kurie užaugo tik laistomi savo mamyčių ir tėvelių. Ir štai juos reikia paleisti į platųjį pasaulį! Galima liūdėti ir nerimauti, arba džiaugtis ir didžiuotis. Viskas priklauso nuo tvirto mūsų apsisprendimo. Atsikeli Rugsėjo 1-ąją iš lovos ir pasakai sau – šiendien išlipsiu TA koja, šiendien šypsosiuos, arba prasmingai liūdėsiu, šiandien nuveiksiu kažką gero, palaistysiu gėlę ir apglėbsiu žmogų. Reikia tiesiog imti ir pamilti RUDENĮ.
